Keista, kai seniai buvę dalykai ir vėl grįžta. Kartais taip norėtųsi susigrąžint tą laiką, kai viskas buvo gerai: kai tarp draugų skambėjo nuoširdus juokas, kai viskas aplinkui stebino ir džiugino, kai šypsena nedingdavo nuo veido. Tačiau supranti, jog dabar- praėjus metams, jautiesi žengus didelį žingsnį saviugdos link, tuomet ir suvoki, jog to laiko, kai šypsena buvo netikra ar išspausta- nesinori grąžinti. Ir nesvarbu, kad daugelis dalykų tiesiog slysta iš rankų, nesvarbu, kad iš didelio draugų būrio liko keletas žmonių, kurie buvo, yra ir bus su manim. Tiesiog gera žinot, kad jie yra :)